Istorinės vietovės

Lenkijos karalienės, Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės
palaikų sugrįžimo iš Krokuvos į Vilnių (1551 V 25-VI 22) kelionės trasa

Krokuva (Kraków)

Krokuva (Kraków) – dabar trečias pagal dydį (gyvena per 750 000 gyventojų) Lenkijos miestas, Mažosios Lenkijos vaivadijos administracinis centras, įsikūręs palei Vyslos aukštupį. Per tūkstantį metų siekiančią istoriją skaičiuojanti, ilgametė Lenkijos Karalystės (nuo 1038 m.) ir 1569-1795 m. Abiejų Tautų Respublikos sostinė. Krokuvos istorija prasideda dar prieš Lenkijos valstybės susidarymą, kai šioje vietoje gyvenvietę įkūrė vakarų slavai (vyslėnai). Miesto pavadinimo kilmės legenda sako, jog Vavelio kalvoje gyveno slibinas, kurį nugalėjo vyslėnų kunigaikštis Krakas, pavaišinęs jį užnuodytais pusryčiais. Nuo karžygio vardo, toje vietoje buvusi gyvenvietė imta vadinti Krokuva.
Istoriniuose šaltiniuose miesto vardas pirmą kartą paminėtas 966 m., jau tuo metu  buvo svarbiu Lenkijos Piastų dinastijos centru. Miesto plėtrą paskatino Vladislovo Kukliojo 1257 m. lokacinė privilegija, pradėjusi rimtą urbanistinę akciją: buvo suformuotas viduramžių miesto gatvių tinklas, pradėti statyti akmeniniai įtvirtinimai, įvairūs kulto statiniai.

Svarbiausio miesto valstybėje padėtį 1320 m. įtvirtino Vladislovo Lokietkos karūnacija Krokuvoje. Nemažai Krokuvai nusipelnė Lenkijos karalius Kazimieras Didysis, greta miesto įkūręs satelitus – Kazimierą (1335 m.) ir Klepažą (1366 m.), buvo pastatyti svarbiausi rotušės aikštėje kulto pastatai, o 1364 m. valdovas įkūrė Krokuvos akademiją – antrą aukštąją mokyklą (po Prahos universiteto) Vidurio Europoje. 1386 m. Krokuvoje krikštijosi, o vėliau ir karūnuotas Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Miestas labiausiai klestėjo Jogailaičių dinastijos valdymo metais. XVI a. Krokuvoje gyveno apie 100 000 gyventojų (palyginimui, tuo metu Vilniuje apie 20-30 000). Miesto, kaip sostinės reikšmė sumenko Žygimantui Augustui apie 1570-uosius pradėjus stiprinti Varšuvos reikšmę Abiejų Tautų Respublikoje. 1609 m. Krokuvą apleidęs Zigmantas Vaza į šį miestą nebesugrįžo. Nors oficialiai Krokuva liko Respublikos sostine, realiai politiniu, ekonominiu ir kultūriniu centru tapo Varšuva. Visgi Krokuvoje ir toliau vyko Respublikos valdovų karūnacijos.

1551 m. vasario 13 d. karališkoji pora – Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė su labai gausia dar Prošovicuose surikiuota palyda – Lenkijos senatoriais, valdovų dvariškiais pasiekė Krokuvą. Tiesa, diena, anot amžininkų, pasitaikė prasta. Į miestą atvykusius, juos pirmiausia sveikino Kazimiero, vėliau Krokuvos ir Klepažo miestų magistratų nariai, Krokuvos miestiečiai. Atvykusius į Vavelio pilį Žygimantą Augustą su žmona sutiko Krokuvos kapitulos nariai. Katedroje abatas Mogilskis davė pradžioje karaliui, o po to Barborai Radvilaitei pabučiuoti Viešpaties Kryžiaus relikviją. Karalių lotyniškai nuo dvasininkų pasveikino kanauninkas Piotras Myszkowskis. Tiesa, ne visus maloniai nuteikė jo kalboje pasakyti žodžiai, neva teisinantys nelygią santuoką: didysis imperatorius Aleksandras sau į žmonas paėmė belaisvę, o Abraomas – savo tarnaitę. Tas pats P. Myszkowskis tik jau lenkiškai „gražiai, apgalvotai ir išmintingai, taip, kad visiems patiko“ sveikino Barborą. Jos vardu atsakė Radvilaitės dvaro maršalka Stanisławas Maciejowskis. Iškilmes Katedroje vainikavo vargonais skambantis „Te Deum“. Po iškilmių Žygimantas Augustas palydėjo žmoną iki karalienės apartamentų Vavelio pilyje. Anot pačios Barboros Radvilaitės „su Dievo pagalba viskas praėjo gerai, ramiai ir pagarbiai, Viešpatie Dieve, kad taip iki galo“.
Kitą dieną sutikimo ceremoniją pratęsė Krokuvos universitetas. Jo atstovai su sveikinimo kalbomis kreipėsi į „Sarmatijos šviesą“ karalių ir karalienę. Barborai skirtoje kalboje prisiminta Lietuvos ir Lenkijos istorijų susipynimas, Jogailos nuopelnas įkuriant Krokuvos akademiją: „šis pamaldus lietuvis padarė tai, ko prieš jį nenorėjo ir negalėjo padaryti lenkas“1. Po to sekė kai kurių didikų pagarbos vizitai. Devynias dienas Vavelyje praleidę sutuoktiniai, išvyko į šalia sostinės esančią Nepolomicų rezidenciją, kur vėliau jie lankėsi beveik kiekvieną 1549 m. mėnesį ir 1550 m., kiek leido prastėjanti Barboros sveikata. Vavelyje Barbora Radvilaitė 1550 m. gruodžio 7 d. buvo karūnuota, čia ant vyro rankų ir mirė 1551 m. gegužės 8 vidudienį.

Prošovicai (Proszowice)

Prošovicai (Proszowice) – dabar Lenkijos miestas (gyvena per 6500 gyventojų) Mažosios Lenkijos vaivadijoje, Prošovicų paviete, Prošovicų gminos centras. Miestas įsikūręs dešiniajame Šreniavos upės krante, nuo Krokuvos nutolęs 24 km. Manoma, jog miesto pavadinimas  kilo nuo viduramžių Lenkijos riterio „Proškomiro“ vardo.
Sena karališka valda. Gyvenvietė pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta XIII a. pr. Prošovicų kaip miesto raida prasidėjo nuo 1358 m. lokacinės Kazimiero Didžiojo privilegijos. Valdovų pastangomis stiprinant karališką kelią iš Krokuvos į Lietuvą, Prošovicuose buvo pastatyti karališki rūmai, kuriuose iki Nepolomicų rezidencijos atsiradimo, dažnai svečiavosi karūnuotieji asmenys. Valdovų dvaro poreikius tenkino mieste besikuriantys amatininkai. Prošovicų miesto „aukso amžius“ – XV-XVII a. pr. laikotarpis. Dėl gautų prekybinių privilegijų ir lengvatų cechams, daugėjo gyventojų, kūrėsi parduotuvės, karčemos, bravorai ir malūnai. Pirmoje XVII a. pusėje Prošovicuose vyko dvylika prekymečių per metus ir kas šeštadienį turgūs.

Mieste buvo įkurta parapijinė mokykla, kurios absolventai aukštojo mokslo siekė Krokuvos akademijoje. Iki šių dienų išliko į miesto peizažą įsiliejusi 1454 m. Kazimiero Jogailaičio funduota trečioji vietovėje Šv. Jono krikštytojo bažnyčia, vienas įspūdingiausių Lenkijoje išlikusių gotikinių statinių. Nuo XIV a. pab. mieste vyko žemės, o vėliau valdovų teismai, XV a. pab. ši vieta parinkta Krokuvos vaivadijos seimeliams. Jie vykdavo bažnyčioje, vieno 1595 m. seimo metu netgi buvo pralietas kraujas. Iš Prošovicų kilo dvaro juokdario sinonimu tapusi persona – Žygimanto Senojo juokdarys Stanislovas Stančikas, kurio legenda susiformavo jo gyvenamuoju laikotarpiu dar XVI a.

Barbora Radvilaitė Prošovicus pirmą kartą pasiekė 1549 m. vasario 12 d. atvykusi iš Novij Korčino. Su ja kartu buvo iš Piotrkovo seimo nugalėtoju sugrįžęs Žygimantas Augustas. Susirinko labai gausi palyda, turėjusi lydėti karališką porą į Krokuvą. Pagal 1549 m. vasario 17 d. dvariškio Stanislovo Penionžeko ir kitų amžininkų korespondenciją, palydoje buvo Krokuvos vyskupas ir Krokuvos kaštelionas, Kulmo vyskupas ir Bielsko vaivada, Kališo, Sandomiro bei Višlicos kaštelionai ir Sieradžiaus vaivada, taip pat nemažas būrys dvariškių. Prošovicuose Barbora su Augustu ir jų palyda praleido naktį, o kitos dienos ryte iškeliavo į Krokuvą. Palyda surikiuota hierarchiškai: priekyje ėjo tarnai, už jų valdovų dvariškiai, po to karalius su ponais, už jo – karalienė, saugoma sargybinių, kartu su poniomis ir dvaru, ir galiausiai – karaliaus „stovykla“.
1551 m. gegužės 25 d. iš Krokuvos išvykusi Barboros Radvilaitės laidotuvių palyda tą pačią dieną pasiekė Prošovicus.

Šidluvas (Szydłów)

Šidluvas (Szydłów) – dabar kaimas Lenkijoje (apie 1000 gyventojų), Świętokrzysko vaivadijoje, Stašovo paviete, Šidluvo gminoje. Iki XIX a. turėjo miesto teises. Nuo pat pirmųjų paminėjimų šaltiniuose iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimo tai buvo karališka valda.
Gyvenvietė šaltiniuose pirmą kartą paminėta XII a. ir buvo svarbi tuometiniame prekybos kelyje Stašovas – Pžedbožas. 1329 m. Šidluvas gavo miesto teises, netrukus čia atsirado gynybinė pilis, bažnyčia, miestelis buvo apjuostas gynybine mūro siena. XV-XVIII a. sumenkus Šidluvo gynybinėms funkcijoms, mieste vystėsi amatai (kalvystė, balnininkystė, puodininkystė), Šidluvas garsėjo gelumbės gamyba, greičiausiai XV a. pr. čia atsirado pirmieji amatininkų cechai. Būdamas prekybiniame kelyje, miestas nemažai pajamų gaudavo iš vyno tranzito, apynių ar gyvulių gynimų. XVI a. pr. Šidluve įvestas vandentiekis, 1564 m. čia priskaičiuota 180 namų. Kaip ir daugelio kitų Lenkijos miestų, Šidluvo raidą sustabdė XVII a. vidurio karai su Švedija. Miestas ir pilis labai nukentėjo „Tvano“ laikotarpiu, iš 1300 gyventojų, XVII a. pab. buvo likę vos 350. Po tokių nelaimių nebepavyko atsitiesti. Nepaisant tokių negandų ar miestą niokojusių gaisrų, išliko palyginti nemažai senąją Šidluvo istoriją menančių objektų. Tai gynybinės XIV a. sienos dalis, to paties laikmečio Šv. Vladislovo bažnyčia ir gotikinė Visų Šventųjų bažnyčia, XIV a. statytų bei XVI a. pertvarkytų karališkųjų rūmų dalis, o taip pat miesto ekonominę reikšmę XVI a. rodanti vėlyvojo renesanso laikų sinagoga.

Neaišku, ar Barbora Radvilaitė 1548 m. vykdama į Krokuvą aplankė Šidluvą. Nuo Radomo ji pasuko į Novij Korčiną, tačiau kokiu keliu vyko, neaišku.
Žygimantas Augustas žmonos palaikus į Šidluvą atlydėjo 1551 m. gegužės 27 d. Dėl dvaro poreikius tenkinusių amatininkų būrio bei čia esančio karališkojo dvaro, Šidluve buvo numatyta laidotuvių palydos nakvynė.

Laguvas (Łagów)

Laguvas (Łagów) – dabar kaimas Lenkijoje (gyvena apie 1600 gyventojų), Świętokrzysko vaivadijoje, Kielcų paviete, Laguvo gminos centras. Nuo XIV a. iki XIX a. antrosios pusės turėjo miesto teises. Vietovės pavadinimas kilo nuo vardo Łagas ar Łag. Greičiausiai tai buvo istorinis asmuo, įkūręs jo vardu pavadintą gyvenvietę. Tai viena iš nedaugelio bažnytinių, o ne karališkų valdų „Jogailaičių kelio“ trasoje.
Pirmosios žinutės apie Laguvą siekia XI a., kuomet Piastų dinastijos kunigaikštis Vladislovas Hermanas gyvenvietę dovanojo Kujavų kapitulai. XIII a. vietovėje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, o 1253 m. lokacine Boleslovo Kukliojo privilegija Laguvas tapo miestu, netrukus gauta teisė keturis kartus per metus rengti prekymečius, XV a. pradžioje mieste veikė savivaldos institucijos: buvo vaitas, suolininkai, tarėjai. Nuo XV a. Laguvas buvo svarbus puodininkystės centras, amatininkai susibūrė į cechą, o jų produkcija pardavinėta ne tik Krokuvoje, bet ir pasiekdavo Europą. Tai pat prie Laguvo buvo išgaunamos rūdos. 1581-1600 m. Kujavų vyskupas Henrikas Rozdraževskis fundavo trinavę bažnyčią. Pradedant Lenkijos karaliumi Jogaila, šias privilegijas Laguvui patvirtino ir išplėtė vėlesni valdovai – Steponas Batoras (1578 m.), Zigmantas Vaza (1592, 1595 m.), Vladislovas Vaza (1633 m.) ar Stanislovas Augustas Poniatovskis (1778 m.). XIX a. antroje pusėje netekęs miesto teisių, Laguvas liko nedidele Lenkijos gyvenviete.

Neaišku, ar per šią vietovę į Krokuvą 1548 m. vyko Barbora Radvilaitė. Tuo tarpu laidotuvių procesija su karalienės palaikais Laguvą pasiekė 1551 m. gegužės 28 d., ketvirtadienį. Kadangi vietovėje buvo bažnyčia, čia turėjo būti atliktos religinės apeigos. Laguvą Žygimantas Augustas pasirinko nakvynei. Sekančią gegužės 29 d. gedulinga procesija iškeliavo į Novą Slupa.

Nova Slupia (Nowa Słupia)

Nova Slupia (Nowa Słupia) – dabar kaimas Lenkijoje (gyvena apie 1600 gyventojų), Świętokrzysko vaivadijoje, Kielcų paviete, Nova Slupia gminos centras. Panašiai kaip ir Laguvas, vietovė iki XIX a. antrosios pusės turėjo miesto teises. Gyvenvietė įsikūrusi Świętokrzyskų kalnų papėdėje. Tai taip pat viena iš kelių bažnytinių valdų „Jogailaičių kelio“ trasoje.
XIII-XIV a. Slupia buvo Šv. Kryžiaus benediktinų vienuolyno nuosavybė. Remiantis 1351 m. Kazimiero Didžiojo lokacine privilegija, Šv. Kryžiaus vienuoliai įkūrė Slupios miestą. Miesto raida buvo susijusi su specifine funkcija – aptarnauti piligrimines keliones į Šv. Kryžiaus vienuolyną. Čia viešėjo Lenkijos karalius Jogaila. Slupia XV-XVI a. turėjo teisę rengti devynis prekymečius, miestelyje veikė per 20 amatininkų įmonių, malūnas. Kadangi miestelis buvo tampriai susietas su vienuolyno veikla, XIX a. pradžioje uždarius vienuolyną, Nova Slupia irgi sunyko.

Į Novą Slupią Žygimantas Augustas ir visa Barboros Radvilaitės laidotuvių palyda atkeliavo 1551 m. gegužės 29 d. Ši vietovė buvo pasirinkta nakvynei. Sekantis punktas laidotuvių kelionės trasoje buvo Ilža. Nova Slupia vietovę savo kelionėse į Lietuvą rinkosi Žygimantas Senasis 1517, 1526, 1535 ir 1540 m. Kaip matyti, jaunasis Žygimantas Augustas per Novą Slupią su tėvais į Vilnių keliavo 1535 ir 1540 m. Po Barboros Radvilaitės laidotuvių dar sykį į šią vietovę jis grįžo tik kartą – 1559 m.

Ilža (Iłża)

Ilža (Iłża) – dabar nedidelis Lenkijos miestas (gyvena apie 5000 gyventojų), Mazovijos vaivadijoje, Radomo paviete, Ilžos gminos centras. Viena iš kelių „Jogailaičių kelio“ vietovių, priklausiusi ne valdovams, bet Krokuvos vyskupams iki pat Abiejų Tautų Respublikos padalijimo.
Ilžos istorija turtinga ir siekia XII a. pradžią. Jau tuomet ši vietovė priklausė Krokuvos vyskupams. Saugantis niokojančių totorių antplūdžių, XIII a. pradžioje pastatyta gynybinė pilis, kurią iš vietos medžiagos – akmens apie 1340 m. permūrijo vyskupas Janas Grotas, o apie 1560 m. pilį į renesansinius Vyskupų rūmus pertvarkė Krokuvos vyskupas Filypas Padniewskis. Vyskupams priklausė ir greta pilies besikurianti Ilžos gyvenvietė. XIV a. Jogaila jai suteikė Magdeburgo teises, vėliau patvirtintas kitų Lenkijos karalių. Sparčiai miesto plėtrai įtakos turėjo per jį ėję svarbūs prekybiniai keliai į Vyslos uostus ir Gdanską. XV a. Ilža pagarsėjo keramikos dirbinių gamyba, mieste buvo įkurtas puodžių cechas, XVII a. pr. vietos pirkliai į Krokuvą pristatinėjo didžiulius kiekius puodelių. Porceliano gamybos tradicijos mieste atnaujintos XIX a. pr.
Į Ilžą vyskupų kvietimu atvykdavo Lenkijos karaliai bei Lietuvos didieji kunigaikščiai. Mažiausiai 5 kartus čia buvojo Jogaila, sykį lydėdamas antros žmonos pusbrolį, ar 1425 m. skubėdamas į ketvirtosios žmonos Zofijos karūnaciją; 1511 ir 1526 m. čia lankėsi Žygimantas Senasis, 1607 m. – Zigmantas Vaza ar 1637 m. Vladislovas Vaza atvykęs į miestą slapta pamatyti būsimą žmoną Ceciliją Renatą.

Barbora Radvilaitė Ilžoje turėjo lankytis iš karto po išvykimo iš Radomo 1548 m. spalio 15 d. Tikėtinai ją paviešėti Ilžos pilyje pakvietė palankiai karališkų vedybų požiūriu nusiteikęs Krokuvos vyskupas Samuelis Maciejowskis, gynęs santuokos sakramento svarbą ir Piotrkovo seimo – karališkų vedybų teismo metu. Juolab, kad prieš tai karališkoji pora viešėjo vyskupo Sandomiežo rezidencijoje.  1551 m. Žygimantas Augustas ir gausi Lenkijos dvaro palyda Barboros Radvilaitės palaikus į Ilžos pilį atlydėjo gegužės 31 d. (sekmadienį). Po nakvynės Ilžoje sekančią dieną birželio 1-ąją iškeliauta į Radomą.

Radomas (Radom)
Radomas (Radom) – dabar keturioliktas pagal dydį Lenkijos miestas (gyvena apie 222 000 gyventojų), centrinėje šalies dalyje, Mazovijos vaivadijoje, Radomo pavieto ir Radomo žemės centras. Miesto pavadinimas greičiausiai kilo nuo vardo Radomiras.
Ankstyviausi duomenys apie žmonių įsikūrimą Radomo teritorijoje siekia akmens amžių (apie 10 000 metų pr. Kr.), o apie Radomo gyvenvietę galima kalbėti nuo ankstyvųjų viduramžių. X a. čia buvo gynybinio pobūdžio pilis. Istoriniuose šaltiniuose vietovė paminėta 1155 m. popiežiaus bulėje. Didelių pokyčių Radomui atnešė Kazimiero Didžiojo valdymas – 1364 m. vietovė gavo miesto teises, buvo išmūrytos miesto sienos su įvažiuojamaisiais vartais, Radome pradėjo veikti miesto teismas. Tačiau didžiausią pakilimą Radomas išgyveno Jogailaičių dinastijos laikais. XV-XVI a. buvo išduotos visos svarbiausios miesto privilegijos, įsikūrė audėjų, kirpėjų, kailininkų ir kiti cechai, dėl patogios padėties – būnant kelių sankryžoje – vystyta prekyba. Radomas ir čia buvusi pilis tapo dažnų valdovų apsilankymų, seimų rinkimosi ir valstybinio lygio susitikimų vieta. 1401 m. Radome pasirašytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos sąjungos aktas, taip vadinama „Radomo-Vilniaus unija“, 1481-1482 m. Radome gyveno Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras, paskelbtas Šventuoju, 1505 m. čia paskelbta konstitucija „Nihil novi“ (be Seimo sutikimo negalima priimti jokių naujų įstatymų), taip pat lenkų teisių rinkinys – Jano Laskio Statutai. 1613 m. Radomas tapo Karūnos Iždo Tribunolo lokacijos vieta. Kaip ir daugelis Lenkijos bei Lietuvos vietovių, miestas labai nukentėjo nuo XVII a. negandų. Dėl švedų kariuomenės veiklos, Radome liko tik apie 375 gyventojus.

1548 m. Lenkijos kelionėje Barbora Radvilaitė su ją lydinčia gausia lietuvių ir prie jos Lukuve prisijungusia lenkų palyda į Radomą, kur jos laukė vyras, atvyko rugsėjo 24 d. Anot, Radvilaitės brolio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pataurininkio Mikalojaus Radvilos Rudojo, Barborą Žygimantas Augustas išvyko pasitikti ketvirtis mylios prieš Radomą. Lauke karalius stovėję po dešine, apie „20 sprindžių nuo kelio“. Žygimantas Augustas žmoną pasipuošusią prabangia tai progai valdovo parinkta juoda suknele su plona skarele, pasitiko nusiėmęs kepurę. Viskas vyko pagal kruopščiai apgalvotą scenarijų. Nuo karaliaus iki kelio buvo nutiesta juoda gelumbė. Karalienės vežimas privažiavo prie pat nutiesto tako. Čia pat karalienė išlipo ir ėjo prie karaliaus, o šis prie jos, ir ten abu susitiko bemaž nutiesto tako viduryje. Karalienei labai mandagią sveikinimo kalbą pasakė pakancleris, o karalienės vardu į karalių kreipėsi Liublino kaštelionas. Jo kalba buvo tokia mandagi, svarbi ir nuolanki, kad visiems labai patiko.

Anot M. Radvilos, „labiausiai žmonėms patiko, kad buvo nuolanki“. Po to lenkų pusę nustebinusią ir dėl to nusijuokusią į karietą vėl įsėdusią Barborą, karalius visą laiką iki Radomo pilies lydėjo raitas šalia. Į dvarą atvykusi lietuviška ir lenkiška palyda Radome nusėdę nuo arklių ėjo tiesiai valgyti. Netrukus po pietų nuo stalo pakilęs valdovas užlipo į viršų pas karalienę ir buvo ten apie valandą. „Ten yra didelis kambarys, buvo ten tiek daug žmonių, kad kai kurie net ant langų atsistojo žiūrėdami ir stebėdamiesi tokia mūsų ponų pora, o kai kurie laimino“. Žodžiu kalbėta įvairiai, anot didiko, „jei kas gero nutinka, ne visiems gali patikti“. Be to, Radvila karalienės vardu pasiųstas pasveikinti Krokuvos vyskupą, iš jo grįžo apdovanotas brangiu žiedu ir laikrodžiu.

Visą Radomo sutikimą didikas apibendrino labai palankiai: „Šlovė Viešpačiui, pono Hlebavičiaus [Vilniaus vaivados] pranašystė neišsipildė. Jis kalbėjo, kad mane reikia pakarti, o karalienę Visloje paskandinti. O dabar karalienė su vyru kartu“. Radomo pilyje karališkoji pora praleido beveik mėnesį. Per tą laiką šaltiniuose užfiksuotos išvykos medžioti į senąjį Jogailaičių medžioklės dvarą Jedlną, Kozenicų girioje ar į svečius pas Krokuvos vyskupą Sandomire. Barbora Radvilaitė iš Radomo į Novij Korčiną išvyko 1548 m. spalio 14 d.
Barboros Radvilaitės laidotuvių procesija Radomą pasiekė 1551 m. birželio 1-ą dieną. Kaip aiškėja iš tą dieną Žygimanto Augusto parašyto laiško Mikalojui Radvilai Juodajam, jis visas vis dar buvo pasinėręs į laidotuvių rūpesčius. Kartu su valdovu keliavo jo astrologas Piotras Probosčevičius, kuris „iš žvaigždžių“ sužinojo, jog keliose trasos vietovėse reikia saugotis ugnies. Labiausiai valdovas rūpinosi apsilankymu Breste, kur buvo įkalinta viena prieš valdovą ir dar gyvą Barborą būrusi Bonos siųsta žiniuonė. Paliepta ją perkelti į Radvilų Dubingių rūsius. Po nakvynės Radomo pilyje palyda birželio 2 d. išvyko į Jedlną. Kad visa ši kelionė buvo iš tiesų labai brangi, rodo vėlesni Radomo seniūno Piotro Firlėjaus paskaičiavimai. Šešių dienų, laidotuvių palydos praleistų Radomo seniūnijoje, stacijas jis įvertino net 1941 auksinu, kai visos seniūnijos metinės pajamos buvo – 1800 auksinų.

Jedlnia (Jedlna)

Jedlnia (Jedlna) – apie 3000 gyventojų kaimas šiandieninėje Lenkijoje, Mazovijos vaivadijoje, Radomo paviete. Jo istorija neatsiejama nuo Kozienicų, ilgą laiką vadintos Jedlnia, girios istorijos. Kaimo pavadinimas kilęs nuo žodžio „kėniai“, „kėnių miškas“ (las jodłowy).
Šią vietovę labai mėgo Lenkijos karalius Jogaila, nuo 1387 m. bene 23 kartus vykęs čia medžioti, Jedlnioje jis fundavo bažnyčią. 1387 m. gruodį Jogaila savo privilegija atleido vietos gyventojus nuo prievolių ir mokesčių, jie turėjo pagelbėti valdovui medžioti. Dėl to didžioji Jedlnios gyventojų dalis buvo valdovo medžiokliai, girios sargai ar užsiėmė bitininkyste (buvo bartninkai). Kaimas laikytas bitininkystės sostine, savotiška pasakų šalimi su medaus ir pieno upėmis. Ketvirtadalį gyvenvietės biudžeto sudarė pajamos iš medaus ir vaško. Istorikų paskaičiavimais, iš Jedlnios girios gyventojai surinkdavo nuo 14 iki 18 tonų medaus kasmet. Nepaisant šio ramaus gyventojų verslo, Jedlnioje ne sykį priimti svarbūs politiniai sprendimai. 1413 m. suvažiavime Jedlnioje Lenkijos riteriai prisiekė ištikimybę Jogailos dukrai Jadvygai, kaip Lenkijos karalystės ir Lietuvos sostų paveldėtojai. Jos globėju paskirtas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. O jau 1430 m. čia suvažiavę penki Lenkijos vyskupai, šeši vaivados, vienuolika kaštelionų, aštuoni pakamariai, keturi teisėjai, trys vėliavininkai ir visi su savo tarnybomis sudarė taip vadinamą Jedlnios-Krokuvos susitarimą. Iš valdovo gaudami privilegiją patvirtinančią turėtas jų teises, prisiekė perduoti sostą Jogailos vyriausiajam sūnui Vladislovui Varniečiui ir užtikrinti tolesnį Jogailaičių dinastijos valdymą.

Jedlnią supusi giria, kaip ir medinis valdovų dvaras Jedlnioje buvo gerai žinomas Barborai Radvilaitei. Jos vykimo į Krokuvą 1548 m. rugsėjį trasa ėjo per Kozienicų girią, užsukant į minėtą dvarą. Čia būsimoji Lenkijos karalienė su lietuviška palyda ir prie jos prisijungusiais lenkų dvariškiais bei senatoriais ilsėjosi dvare rugsėjo pabaigoje, dieną prieš susitikimą su Žygimantu Augustu 14 km. nuo Jedlnios nutolusiame Radome. 1548 m. rugsėjo 28 d. iš Jedlnios laišką motinai, Vilniaus kaštelioninei Barborai Radvilienei parašė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pataurininkis Mikalojus Radvila Rudasis. Didikas džiaugėsi puikiu sesers sutikimu Lenkijos žemėje, dideliu Žygimanto Augusto rūpesčiu. Rašydamas apie rugsėjo 28 d., jis nurodė, jog „dabar jo karališkoji malonybė su jos karališkąja malonybe medžioja Jedlnioje, trys mylios nuo Radomo ir čia gyvens dar visą savaitę“. Taigi tiek rugsėjo pabaigoje, tiek ir spalio pradžioje karališkoji pora ne sykį jau iš Radomo vyko medžioti į Kozienicų girią, apsistodami Jedlnios dvare.
Jedlnios dvarą Barboros Radvilaitės laidotuvių palyda pasiekė 1551 m. birželio 2 d. Reikia manyti, kad vietos bažnyčioje buvo atliktos gedulingos egzekvijos, tą pačią dieną Žygimantas Augustas Jedlnioje parašė laišką svainiui LDK pataurininkiui Mikalojui Radvilai Rudajam. Kaip ir ankstesnėje korespondencijoje, tęsiama su laidotuvėmis susijusi Sieradžiaus žiniuonės tema (žr. Radomas). Dar sykį paliepta dėl, neva, karalienės Bonos įsakymu juodąja magija prieš Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę užsiėmusios ir Breste įkalintos Sieradžiaus žiniuonės pervežimą į saugesnę vietą – Radvilų Dubingius. Kadangi laidotuvių trasa turėjo eiti per Brestą, Augustas baiminosi naujų jos burtų. Žiniuonę Dubingiuose nurodė laikyti iki savo atvykimo į Vilnių, po to numatyta ją teisti. Po nakvynės Jedlnios dvare birželio 3 d. laidotuvių palyda išvyko į 17 km. nuo dvaro nutolusius Kozenicus. „Jogailaičių trasa“ šį sykį ėjo Kozenicų giria.

Po Radvilaitės laidotuvių Žygimantas Augustas dar sykį po pusmečio grįžo į Jedlnios dvarą ir girią medžioti. Čia 1552 m. sausio 20 d. valdovas gavo žinią apie labai prastą Varšuvoje su motina rezidavusios sesers Zofijos Jogailaitės sveikatą. Dėl ankstesnio seserų ir ypač motinos karalienės Bonos didelio priešiškumo vedyboms su Barbora Radvilaite, valdovas netgi įtarė apie rengiamą Barboros nunuodijimą, Žygimantas Augustas visą likusį gyvenimą to neatleido savo šeimai. Todėl ir žinią apie sesers ligą jis priėmė ne tiek šaltai, kiek ciniškai. Jo žodžiais, „jei karalaitė Zofija mirtų, ko aš jai nepranašauju, geriau, kad jos laidotuves atkeltume po seimo, nes ilgiau laikyti jos palaikus mažai kainuos, ir būtų pretekstas kad dėl karalaitės laidotuvių vyktume per Varšuvą“. Beje, porą metų jaunesnė už brolį Zofija Jogailaitė pasveiko, 1556 m. ištekėjo už Braunšveigo kunigaikščio ir brolį pergyveno trejus metus (mirė 1575 m.). Vėliau 1553 m. Žygimantas Augustas viešėjo Radome, tad tikėtinai galėjo užsukti ir į Jedlnią. Tai buvo paskutinis jo apsilankymas šiose vietovėse, nors leidimus medžioti Jedlnioje iš valdovo gaudavo Radvilos. Antai, 1564 m. Žygimantas Augustas Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Juodajam leido Jedlnios nušauti 4 elnius.

Kozenicai (Kozienice)
Kozenicai (Kozienice) – šiandien nedidelis (per 18 000 gyventojų) Lenkijos miestelis Mazovijos vaivadijoje, Kozienicų pavieto ir gminos centras, pastaraisiais metais plėtojantis sporto ir turizmo tradicijas.
Miestelio pavadinimas kilęs nuo istorinio asmens Kozino. Vietovė šaltiniuose paminėta 1206 m., kai su kaimyniniais kaimais buvo perduota Plocko norbertiniečių vienuolynui. Lenkijos karalius Jogaila 1429 m. išmainė Kozenicų valdą su vienuolynu. Ji tapo viena labiausiai mėgtų valdovo medžioklės vietų, čia Jogaila lankėsi per 10 kartų. Tikėtinai jis pastatė pirmąjį Kozenicų dvarą, bent jau žodinė tradicija jam priskiria pirmosios bažnyčios fundaciją. 1467 m. Kozenicų dvare gimė Jogailos anūkas – būsimas valdovas Žygimantas Senasis. Šis įvykis buvo įamžintas mūrine kolona, pastatyta apie 1517 m., restauruota 1702 m. Vienoje iš ant jos pritvirtintų lentelių yra Plocko vyskupo Andrzejaus Krzyckio eilės, šlovinančios šį įvykį. Tačiau iki miesto įkūrimo, Kozenicai buvo nedidelis kaimelis, XVI a. pr. čia gyveno kelios dešimtys gyventojų.
1549 m. Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Rusios vaivadai Piotrui Firlėjui įkurti miestą dalyje Kozenicų žemių. Prasidėjo Kozenicų augimas: 1564 m. duomenimis, čia buvo jau 177 namai, arba arti 1000 gyventojų. Plėtrai padėjo dažnas pro Kozenicus keliaujančių valdovų ir jų dvarų apsilankymas. Reikėjo įvairių paslaugų, todėl XVII a. pr. mieste, kaip niekur kitur būta nemažai amatininkų – 20 siuvėjų, 7 batsiuviai, 6 smalininkai, 4 račiai, 4 kepėjai, 3 staliai, kalvis, balveris ir kiti. Dvaro išlaikyti 1590 m. išskirta ekonomija, kuriai priklausė Kozenicai su 12 kaimyninių kaimų. Su pertraukomis ekonomijos statusas buvo išlaikytas iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Miesto neaplenkė bendrosios XVII-XVIII a. Respubliką užgriuvusios negandos. Jis nukentėjo nuo gaisrų, choleros ir maro epidemijų, karo su Švedija ir Šiaurės karo. 1709 m. miestelyje liko 49 namai, pusę gyventojų sudarė žydai. Miesto raidai nemažai nusipelnė paskutinis Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis, ėmęsis Kozenicų atstatymo, baigęs statyti Kozenicų rūmus.

Kozenicuose Barbora Radvilaitė lankėsi kelis kartus. Pirmą sykį 1548 m. rugsėjo antroje pusėje keliaudama susitikti su Žygimantu Augustu Radome. Radome karališkoji pora apsistojo beveik mėnesiui ir iš ten vyko medžioti į Kozenicos girią, neaplenkdama senų Jogailaičių dvarų – Jedlnios ir Kozenicų.
1551 m. birželio 3 d. (trečiadienį) Kozenicų dvarą pasiekė gedulinga Barboros Radvilaitės laidotuvių procesija. Kadangi „Jogailaičių kelyje“ buvęs valdovų dvaras specializavosi priimti valdančiųjų dvarus, iš anksto numatyta nakvynė. Kaip ir kitur, laidotuvių palyda buvo sutikta vietos dvasininkų, atliktos gedulingos egzekvijos. Ketvirtadienį karaliui teko spręsti Kozenicos miestiečių ir apylinkių gyventojų skundus. Skųstasi Radomo seniūnu P. Firlėjumi dėl neteisingai didinamo lažo, žemių skirstymo Kozenicos miestiečiams ir kitų dalykų. Žygimantas Augustas tik iš dalies patenkino net ir teisėtus skundus. P. Firlėjus buvo tas Lenkijos didikas, kuris pripažino valdovo santuoką, pasitiko keliaujančią iš Lietuvos Barborą, o vėliau priėmė karališką porą Radomo pilyje, o svarbiausia, parėmė karalių 1548 m. seime. Tad šį sykį jam atsidėkojo valdovas. Žygimantas Augustas Kozenicuose laikėsi tradicija tapusio įpročio rašyti laiškus į Vilnių LDK pataurininkiui Mikalojui Radvilai Rudajam iš beveik kiekvienos vietovės, kuria ėjo laidotuvių palyda. Laiške iš Kozenicų jis aptarė svainio užtariamųjų paskyrimus, patalpų Vilniaus Žemutinėje pilyje apgyvendinimą. Tą pačią birželio 4 d. laidotuvių procesija su 11 škutų persikėlė per Vyslą.
Vėliau Žygimantas Augustas retai atvykdavo į Kozenicus. Viena jo viešnagių buvo 1552 m. sausio 20 d. Kaip laiške iš Radomo Vilniaus vaivadą Mikalojų Radvilą Juodąjį informavo valdovas, vykstant iš Kozenicų į medžioklę, kelyje jo tykojo norinti su sūnumi susitaikyti karalienė Bona. Anot Augusto, važiavo ji vokišku vežimu, kurį pagamino Varšuvoje, nusižiūrėję nuo Lietuvos didiko Stanislovo Kęsgailos vežimo, nes šis vežimą per Varšuvą parsivežė iš Vokietijos. Ir kai sūnus su motina susitiko ant kalvelės, nieko daugiau nekalbėjo, tik apie tą vežimą, o kalbai nesimezgant, taip jie ir išsiskyrė.

Stare Zadybie (Stare Zadybie)

Stare Zadybie (Zadybie) – dabartinis nedidelis (per 500 gyventojų) Lenkijos kaimas Liublino vaivadijoje, Rycko (Ryck) paviete, Kločevo (Kłoczew) gminoje.
Nuo XIV a. pr. šaltiniuose pradėtas minėti Zadybie kaimas XVI a. priklausė karališkosioms Stenžycos (Stężyckie) bei Rycko seniūnijoms, svarbiam grūdų auginimo eksportui regionui. Javai plukdyti garsiuoju Vyslos upės keliu į Gdanską, o iš jo jūros keliu į Vakarų Europą. Vietovę savo kelionių į Vilnių trasoje neretai rinkosi Žygimantas Senasis. Zadybie jis viešėjo 1511 m. spalio 11 d., 1516 m. gruodžio 21 d., 1519 m. sausio 7 d., 1522 m. sausio 16 d., 1533 m. birželio 19 d. ir 1535 m. spalio 14 d. XVI a. vid. Zadybie buvo nedidelis 11 lanų kaimelis. Įdomu, jog tokio paties pavadinimo kaimelis tuomet buvo ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Uždubis (Zadybie). Kaimelio centre išlikęs XIX a. neorenesansinis itališkos vilos stiliaus su parko liekanomis dvaro pastatų kompleksas. Dvaras restauruotas 1960 m., jame veikia mokykla, išlikę degtinės varyklos ir sandėlio pastatai. Taip pat yra paminklas už Lenkijos išvadavimą 1944 m. kovojusiems lenkų lakūnams (prie kaimo veikė svarbus pafrontės aerodromas).

Zadybie „Jogailaičių kelio” trasoje buvo praktiškai pusiaukelėje tarp Kozienicų ir Lukuvo. 1551 m. birželio 5 d. Barboros Radvilaitės laidotuvių procesija po dienos kelio pasiekė Zadybie. Tai tuomet buvo karališka valda, nes joje apsistota nakvynei. Taip pat remiantis apsistojimo Zadybie faktu, galima teigti, jog šioje vietovėje būta bažnyčios – griežtai laikytasi nuostatos sustoti visose laidotuvių trasos vietovėse, kur tik buvo bažnyčios. Birželio 6 d. (šetadienį) Žygimantas Augustas ir visa gedulinga palyda išvyko į Lukuvą. Tarp ankstesnių Žygimanto Augusto apsilankymų šioje vietovėje paskutiniojo Jogailaičio itinerariume užfiksuotas 1535 m. spalio 14 d. apsilankymas.

Lukuvas (Łuków)

Lukuvas (Łuków) – istorinėje Mažosios Lenkijos žemėje įsikūręs dabar 144-as pagal dydį Lenkijos miestas Liublino vaivadijoje, Lukuvo paviete, seniūnijos centras (per 31 000 gyventojų). Šiuo metu tai svarbus kelių transporto ir geležinkelių mazgas. Per miestą eina svarbiausia europinė geležinkelių magistralė Lisabona-Berlynas-Varšuva-Maskva. Pavadinimas Łuków kilęs iš senosios lenkų kalbos žodžio ług, łeg, reiškiančio pelkėtą, drėgną vietovę. Tą rodo ir netoli miesto buvusi „Lokių pelkė“. Dėl to 1920 m. patvirtintame miesto herbo raudoname skyde pavaizduotas ant užpakalinių kojų stovintis lokys, atsisukęs į kairę pusę ir turintis auksinę karūną – kas reiškia, kad miestas buvo Lenkijos karalių nuosavybė.
Gyvenvietę dabartinio Lukuvo vietoje tikėtinai XII a. antroje pusėje ar XIII a. pr.  įkūrė kažkuris Piastų kunigaikštis. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Lukuvas paminėtas XIII a. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas nurodė, jog 1233 m. iš jotvingių paimtas Kockas buvo prijungtas prie Lukuvo kaštelionijos. Būdamas kraštine Lenkijos šiaurės rytų pilimi, Lukuvas gynė lenkų žemes nuo dažnų jotvingių, lietuvių ir prūsų puldinėjimų. Puldinėjimai aprimo Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo laikais. Valdovas 1369 m. miestui suteikė laisvo miesto teises. Galiausiai užpuldinėjimai baigėsi 1385 m. su Lietuva pasirašius Krėvos sutartį. 1403 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos aukščiausias kunigaikštis Jogaila Lukuvui suteikė Magdeburgo teises. Tai, kaip ir 1445 m. Kazimiero Jogailaičio privilegija rengti savaitinius turgus, prisidėjo prie ekonominio miesto augimo. Didžiausias miesto klestėjimo laikotarpis XVI-XVII a. pr. Prie to privilegijomis labai prisidėjo valdovai, ne sykį atleisdami miestiečius nuo įvairių mokesčių, keisdami prekymečių datas kitose vietovėse, pvz., Parčiove, kad būtų išvengta konkurencijos. To dėka mieste XVI a. pr. pastatyta rotušė, čia rengti turgūs, Lukuvas garsėjo gelumbės gamyba. Jo padėties išskirtinumą rodo 1526 m. gauta teisė siųsti savo pasiuntinį į seimą. Lengvatų teikimą miestui sąlygojo strateginė Lukuvo padėtis. Tai buvo viena stambesnių vietovių valdovų Lenkijos-LDK kelyje, ne sykį lankytas karūnuotųjų asmenų.
Negandas Lukuvui atnešė XVII a. Abiejų Tautų Respublikos karai su Švedija. Nors karinių veiksmų arena miestas tapo tik sykį 1657 m., tačiau ir to pakako, kad iš jo liko griuvėsių krūva. Tik XVIII a. pajaustas šioks toks ekonominis atsigavimas. Dėl istorijos eigoje patirtų negandų, ypač miestą naikinusių gaisrų, pvz., po 1533 m. gaisro sudegė ne tik mediniai statiniai, bet ir ankstyvasis miesto archyvas, Lukuve išliko palyginti nedaug senąją istoriją mininčių objektų. Tarp tokių – Šv. Kryžiaus pakėlimo bažnyčia (1665-1770), XVIII-XIX a. pijorų vienuolyno ansamblis bei XIX a. pab. geležinkelio stoties pastatas.

Lukuve 1548 m. rugsėjį vykdama į Krokuvą pas vyrą, trumpam sustojo Barbora Radvilaitė. Kaip aiškėja iš brolio LDK pataurininkio Mikalojaus Radvilos Rudojo 1548 m. rugsėjo 28 d. iš Jedlnios rašyto laiško, Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir jos 1500  lietuvių bei 200 lenkų dvariškių raitelių palydą prieš Lukuvą pasitiko Žygimanto Augusto pasiųsta „ponų taryba“, tai yra Lenkijos senatoriai: vaivados – Liublino (Andrzejus Tęczyńskis), Inovroclavo (Janas Kościelieckis) ir Rusios (Piotras Firlėjus) bei kaštelionai – Radomo (Bernardas Maciejowskis) ir Žarnovo (Mikołajus Cikowskis). Sveikinimo kalbą pasakė Plocko vyskupas Andrzejus Noskowskis. Buvo numatyta, kad ceremonijoje dalyvaus dar ir Poznanės vyskupas, tačiau jis, anot Radvilos, „dvi mylios nuo Lukuvo labai sunegalavo ir šiandien labai blogai jaučiasi“. Nors greičiausiai ligą galėjo simuliuoti nepritardamas karališkom vedybom. Kartu su senatoriais Barborą sveikino Lenkijos didikės, giminystės ryšiais susietos su Radvilomis. Ponios – Barboros pusseserė Ana Odrovonžova iš Mazovijos kunigaikščių su dukra, Podolės vaivadienė, Barboros motinos Barboros Radvilienės dukterėčia, Ana iš Kolų Mielecka, Rusios vaivadienė Kotryna Tenčinska, o taip pat Jadvyga Koscielecka, Sandecko kašteliono Severino Bonerio žmona. Kartu su šiomis poniomis jas atlydėjo gausus jų dvariškių būrys. Visa ši palyda kartu su Barbora Radvilaite po trumpo stabtelėjimo pajudėjo Radomo link.
1551 m. birželio 6 d. (šeštadienį) Lukuvą pasiekė Žygimantas Augustas, kartu lenkų senatoriais ir dvariškiais lydėjęs mirusios žmonos Barboros Radvilaitės palaikus. Lukove sustota dėl dviejų priežasčių: pirmiausia pro šį miestą į Krokuvą 1548 m. keliavo Barbora Radvilaitė, o antra, valdovo įsakymu, stabtelėta visose kelionės trasoje esančiose vietovėse, kur buvo bažnyčios. Sustojimas truko iki sekančios dienos, sekmadienio. Eisena buvo iškilmingai atlydėta į miestelio bažnyčią. Po gedulingų pamaldų Barboros palaikai, greičiausiai, palikti bažnyčioje nakčiai. Žygimantas Augustas dar tą pačią dieną, kaip įprastai šios kelionės metu, Lukuve pasirašė keletą patvirtinimų, donacijų ir kitų aktų, kaip pavyzdžiui, birželio 6 d. privilegiją Rusios vaivadai P. Firlėjui.

Tiesa, amžininkai pripažino, kad valdovas kelionės metu buvo itin susikoncentravęs į jį ištikusią tragediją ir atsitraukęs nuo visų kitų reikalų. Tačiau tuo pačiu metu labai pagausėjo su įvairiais prašymais interesantų srautas iš vietovių pro kurias keliavo valdovas. Jų reikalus tvarkė prie Žygimanto Augusto buvęs Lenkijos pakancleris Jan Osiecki. Jis asmeniškai priėmė nemažai sprendimų, su valdovu derino tik svarbiausius. Apie dėmesį tik laidotuvėms rodytų ir birželio 7 d. Lukuve parašytas valdovo laiškas svainiui M. Radvilai Rudajam. Jame dar sykį aptardamas žmonos palaidojimo vietą Vilniuje, sutiko su svainio pasiūlymu palaidoti ją kriptoje, greta „pirmos mūsų žmonos“ ir taip pat pritarė Radvilos atvykimui į Rūdininkus pasitikti laidotuvių palydos, o ne laukti Vilniuje, kaip buvo numatyta anksčiau. Birželio 7 d. gedulinga procesija buvo išlydėta iš Lukuvo į Tčebešuvą.  Lukuvo trasa paskutiniajam Jogailaičiui buvo gana įprasta. 1553 m. sausį vykdamas per šį savo miestą dėl didelių potvynių valdovas turėjo Lukuve likti savaitei. Taip pat per šią vietovę į Liubliną Žygimantas Augustas keliavo ir 1554 m. vasario 10-13 d.

Tčebešuvas (Trzebieszów)

Tčebešuvas (Trzebieszów) – dabar kaimas Liublino vaivadijoje, Lukovo paviete, Tčebešuvo gminoje (per 1650 gyventojų). Istoriniuose šaltiniuose vietovė kaip „Trzebiesz“ pirmą kartą paminėta 1418 m. Lenkijos karalius Jogaila čia įsteigė pirmąją medinę katalikų bažnyčią. 1430 m. to paties valdovo dokumente nurodoma apie Tčebešuvo parapiją, o šiandien išlikusios seniausios parapijos krikšto knygos siekia 1596 m. Iki trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo buvo karališkoji valda. Prie tuometinės Lenkijos-LDK sienos įsikūrusi sena karališkoji gyvenvietė buvo vienu svarbesnių „Jogailaičių kelio“ taškų. Poilsiui Tčebešuve ne sykį sustodavo ne tik valdovų pasiuntiniai, užsienio diplomatai, pirkliai, bet ir patys valdovai su savo dvarais. Antai, 1501 m. per Tčebešuvą iš Vilniaus į Krokuvą karūnacijai keliavo Aleksandras Jogailaitis, po trijų metų šioje vietovėje trumpam apsistojo Žygimantas Senasis ar 1527 m. per jį keliavo Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V pasiuntinys Sigizmundas Herberšteinas. 1550 m. Lietuvos Metrikoje paminėtas per Tčebešuvą ėjęs Lukuvo kelias, kaip jungtis tarp Bresto ir Lukuvo. Nepaisant patogios geografinės padėties, Tčebešuvas plėtėsi pamažu. XVI a. pirmoje pusėje karališkoje gyvenvietėje buvo įsikūrę 44 sodybos, veikė 2 malūnai. 1729 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, kurią XIX a. viduryje sudegino perkūnas. Tčebešuvas išaugo XIX pab. Jame buvo 99 namai ir 961 gyventojai, miestelyje veikė pradinė mokykla, gminos teismas. Vėlesniais metais gyvenvietė patyrė panašų likimą, kaip ir visa Palenkės žemė.

1548 m. rugsėjo viduryje per Tčebešuvą pas vyrą į Krokuvą keliavo Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė, lydima brolio LDK pataurininkio Mikalojaus Radvilos Rudojo.
1551 m. birželio 7 (sekmadienio) nakčiai Tčebešuve apsistojo Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės laidotuvių palyda. Kaip įprastai šioje trasoje, valdovo įsakymu, į Tčebešuvą birželio 7 d. įžengta dvariškiams lydint katafalką su uždegtomis žvakėmis. Mirusiąją turėjo pasitikti gaudžiantys Tčebešuvo bažnyčios varpai ir psalmių giedojimas. Laidotuvių eiseną sutiko vietos dvasininkija. Buvo išdalinta nemažai išmaldos varguoliams. Tčebešuve, pagal seną Jogailaičių kelionių į Lietuvą ritualą, buvo atsisveikinta su daugeliu Lenkijos Karūnos ponų tarybos narių, pareigūnų ir dvariškių. Prie valdovo liko tik neatšaukiami jo nuolatiniai pareigūnai, dvariškiai ir tarnai. Nuo Tčebešuvo karalienės palaikus jau į Lietuvą lydėjo LDK dvaro, ponų tarybos narių pusė.
Vežejkos (Wierzejki)

Vežejkos (Wierzejki) – kaimas šiandieninėje Lenkijos Liublino vaivadijoje, Lukuvo paviete, Tčebešuvo gminoje.

1551 m. birželio 8 d. Barboros Radvilaitės laidotuvių palyda iš Tčebešuvo patraukė į Losicus per Vežejkas ir kitas mažesnes vietoves. Vietos pasakomojoje tradicijoje užfiksuota legenda, jog keliaujant per Vežejkų kaimą nuo vežimo, kuriuo buvo transportuojamas karstas su karalienės palaikais, nusimovė ar sulūžo ratas. Jis gana greitai buvo pataisytas, o, neva, šio įvykio atminimui vietos gyventojai Vežejkose pastatė medinį kryžių – pagrindinį kryžių visoje apylinkėje. Kai kurie istorijos mylėtojai mano, kad šiandien Vežejkose stovintis medinis kryžius yra tas pats 1551 m. pastatytas, ir, neva, ant jo matyti išraižyta 1551 metų data.

Kžeskas (Krzesk-Królowa Niwa)

Kžeskas (Krzesk-Królowa Niwa) – dabar nedidelis (per 600 gyventojų) Lenkijos kaimas Mazovijos vaivadijoje, Siedleco paviete, Zbuczyno gminoje, 17 km. į pietvakarius nuo Losicų, prie Krzna upės. Vietos legenda byloja, jog pavadinimas „Krzesk“ atsiradęs grafo Zawadzkio apgyvendintiems belaisviams katalikams vietoje teisingai „chrześcijanie“ sakant „krzeszcyzkanie“. Karališkąją pavadinimo dalį „Królowa Niwa“ išlikusios legendos sieja su karalienėmis Jadvyga ir Bona, kurios, vykdamos „Jogailaičių keliu“ į Vilnių ir apsistojusios šioje gyvenvietėje buvo sužavėtos medžių, laukų ir visos aplinkos. Vietovė buvo istorinėje Palenkėje, ilgą laiką iki 1569 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Istoriniuose šaltiniuose gyvenvietė įvairiais pavadinimais („Vola Krzeszka dicta Krolyova Nnyva“, „Krolyova Nyva“ ir kita) minima nuo XV a. pab. Šioje vietovėje išlikę vieno didžiausių Palenkės piliakalnių (IX-XIII a.) gynybinių įtvirtinimų-pylimų ir griovių pėdsakai bei XX a. pradžią dvarininkų Marchockių laikus menantys jų funduotą neogotikinė bažnyčia, dabar atkuriamas, po II pasaulini karo sunykęs jų dvaras.

Per šią nedidelę karališką valdą Barboros Radvilaitės laidotuvių procesija pravažiavo 1551 m. birželio 8 d. kaimelis tuo metu buvo nedidelis, neturėta bažnyčios, todėl čia neapsistota.

Losicai (Łosice)
Losicai (Łosice) – dabar Lenkijos miestas (gyvena apie 8000 gyventojų) Mazovijos vaivadijoje, Losicų pavieto centras, prie Tocznos upės. Vietovė buvo istorinėje Palenkėje, nuo XIV a. vid. iki 1569 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Visą tą laiką ir iki pat Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Losicai – miestas ir greta jo buvęs karaliaus dvaras buvo karališkoji nuosavybė. Miesto herbe, gautame 1505 m., raudoname lauke pavaizduotas baltas žirgas. Žirgo simbolis čia neatsitiktinis. Pagal vieną Losicų pavadinimo kilmės aiškinimą, pavadinimas kilęs nuo rusų kalbos žodžio „lošad“ (arklys). Iš tiesų miškingoje Losicų vietovėje būta laukinių arklių-miškinių tarpanų rūšis. Jie buvo pilki, su juoda juosta išilgai nugaros, didele galva, plačia kakta, trumpu storu kaklu, juodais stačiais karčiais, plonomis kojomis. Ūgis ties gogu siekė 122-135 cm. Lietuvos Statutai draudė juos medžioti, tačiau dėl kryžminimo ir medžioklės jau XVII a. pradžioje jie išnyko. Spėjama, kad tarpanai prisidėjo ir prie žemaitukų genezės. Karališkojo Losicų dvaro, vadinto Polinów, „Losicų miesto palivarku“ valdose laikytos didelės Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių arklių bandos. Viena iš Losicų miesto miestiečių prievolių buvo remontuoti karališkas arklides. Apskritai miesto turguose ir mugėse intensyviai prekiauta arkliais.
Pirmosios istorinės žinios apie vietovę siekia XIII a. vidurį. Pradžią gyvenvietei tikėtinai davė netoli miesto buvęs didžiausias Palenkėje XI-XIII a. Dzięcioły piliakalnis. Išlikę įspūdingi gynybiniai jo pylimai ir griovių pėdsakai. XV a. miesto teritorijoje buvo pavienės bajorų sodybos, o jau XVI a. pr. Losicų miestas buvo vienas didesnių Palenkės miestų, nuo 1560 m. administraciškai priklausė pradžioje Melniko, o nuo 1560 m. išskirtai Losicų seniūnijai. Čia gyveno nemažai rusėnų, lietuvių, XVI a. didėjant miesto ekonominei reikšmei ėmė keltis žydai. 1505 m. Aleksandras Jogailaitis miestui suteikė magdeburginę teisę. Apie tą laiką mieste pastatyta rotušė, suformuota taisyklingos formos aikštė, su iš jos išeinančiomis 8 gatvėmis. 1551 m. Losicuose priskaičiuota 240 namų, kuriuose gyveno apie 1500 gyventojų, dirbę 79 valakus. Čia būta iki 40 alaus, midaus ir degtinės karčemų, gamintos puikios odos, klestėjo kiti amatai. Dėl nemažo rusėnų skaičiaus, XVI a. mieste veikė dvi medinės cerkvės, taip pat buvo funduotos dvi katalikų bažnyčios. Losicus į savo kelionių trasą dažnai įtraukdavo Žygimantas Senasis. Jis su dvaru čia lankėsi 1511, 1515, 1535 ir 1540 m. Dėl įprastinių Jogailaičių kelionių per šį miestą į jo miestiečių pareigas įėjo prievolės vaišinti valdovą jam esant mieste, taisyti tiltą per tvenkinį, kelius.
Atskirą karališkos Losicų valdos dalį sudarė karaliaus dvaras, turėjęs specialiai priimti pravažiuojantį valdovą su palyda. 1551 m. Melniko seniūnijos inventoriuje aprašytas dvaras buvo didelis, medinis, tinkuotas moliu. Jame buvo priemenė su 3 stikliniais langais, du dideli kambariai bei kamara su 5 langais bei 5 suolais. Apstatyti paprastai, bet patogiai: pirmajame kambaryje buvo 7 stikliniai su mediniais rėmais langai, 2 stalai, 2 krėslai, viduryje kabėjo geležinė 9 žvakių žvakidė, plytų grindys, koklinė krosnis su židiniu. Antrajame kambaryje buvo 4 langai, 1 stalas, viduryje kabėjo  geležinė žvakidė. Dvare dar buvo kiti pastatai: kepykla, virtuvė, bravoras, sandėlis, rūsys, pirtis, dvi medinės arklidės, kurių kiekvienoje buvo po 100 arklių.

Nors nuo Tčebešuvo link Bresto patogesnis kelias ėjo per Palenkės Bialą, Žygimantas Augustas pasirinko Losicų kelią dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, čia buvo tinkamas su didele palyda apsistoti valdovo dvaras, o mieste veikė net kelios katalikų bažnyčios, o antra ne mažiau svarbi priežastis – pro šią vietovę Barbora Radvilaitė 1548 m. rugsėjo pradžioje keliavo į Krokuvą pas vyrą. Tuomet aprašydamas sesers „pagarbų sutikimą“ jos brolis LDK pataurininkis Mikalojus Radvila Rudasis motinai teigė, jog Losicuose Barborą Radvilaitę sutiko Žygimanto Augusto pasiųsti 200 raitelių, vadovaujamų Florijono Zebžidovskio. Šis sveikinęs būsimą karalienę ir lietuvių palydą kalbėjo, kad dvariškiai pasiųsti karalienei tarnauti.

Palenkės Januvas (Janów Podlaski)

Palenkės Januvas (Janów Podlaski) – dabar kaimas Lenkijoje (gyvena apie 3000 gyventojų) Liublino vaivadijoje, Biała Podlaska paviete, Janów Podlaski gminoje, netoli senosios perkėlos per Bugo upę, palei senąjį „Jogailaičių kelią”. Viena iš nedaugelio vietovių šiame kelyje, kuri priklausė ne valdovui, bet Lucko vyskupams.
Pirmieji vietovės, tuomet vadintos „Porchowo” paminėjimai siekia XV a. pradžią.  1428 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas savo aktu kaimą dovanojo Lucko vyskupui. Nuo 1450 m. čia pastatytoje pilyje vyskupai ir rezidavo. 1465 m. Januvas gavo Kulmo teisę ir dėl tuometinio savininko vyskupo Jano Łosowicza buvo pervadintas „Janów Biskupi“ (priedėlis „Podlaski“ išpopuliarėjo tik nuo XIX a.). Dvasininkų ženklai – ostija ir kielikas pavaizduoti ir vietovės herbe. XVI a. – Januvo pakylimo laikmetis. 1570 m. mieste buvo 500 namų, gyveno 5000 gyventojų, čia veikė dvi bažnyčios, stovėjo Vyskupų pilis-rūmai. Jie išliko ir šiandien.

Vyskupų rūmuose 1788-1796 m. gyveno garsus poetas ir istorikas, vienas 1791 m. Gegužės 3 d. konstitucijos autorių vyskupas Adamas Naruszewiczius (m. 1796, palaidotas Šv. Trejybės bažnyčioje, kur jam pastatytas 1861 m. Romoje sukurtas marmurinis paminklas). Januve XVIII a. pastatytoje Šv. Trejybės bažnyčioje yra 18 vilniečio dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus mokyklos paveikslų. Šiuo metu vietovė garsėja seniausiu Lenkijoje (įkurtas 1817 m.) valstybiniu arabų (auginami nuo 1885 m.) ir arabų anglų veislių žirgynu, esančiu 2 km. už kaimo Wygoda vietovėje. Nuo 1970 m. rengiami kasmetiniai aukcionai. Kaip tik 2011 m. rugpjūčio 5-9 d. d. čia vyks „Arabų žirgo dienos-Lenkija 2011“. Centrinėje miesto aikštėje yra 1928 m. statyta benzino kolonėle, viena seniausių Lenkijoje.

Kadangi vietovė nebuvo karališka valda, Jogailaičiai palyginti retai ją rinkosi vykdami Krokuvos-Vilniaus trasa. Žinomas vos vienas Žygimanto Senojo apsilankymas Januve 1519 m. sausio 3 d. Tačiau Barbora Radvilaitė 1548 m. vykdama į Lenkiją, keliavo pro Januvą. Galima numanyti, kad svarbiausia tokio apsilankymo priežastis buvo tuometinio karališkai porai palankaus Lucko vyskupo (nuo 1549 m.), LDK didžiojo raštininko (nuo 1544 m.) Valerijono Protasevičiaus kvietimas. Kaip aiškėja iš 1548 m. rugsėjo 9 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo maršalkos Mikalojaus Radvilos Juodojo laiško Barboros broliui, būsima karalienė iš Lietuvai tuomet priklausiusio Kameneco pasuko tiesiai į Januvą. O tam, kad spėtų laiku (matyt, Žygimantas Augustas buvo suplanavęs ne tik maršruto vietoves, bet ir laiką), anot M. Radvilos Juodojo, „tolimas ir blogas važiavimas iš Kameneco į Januvą, kad vos suspės per 11 valandų“, todėl pasiuntė savo vežimą, kad į jį susėstų dalis Radvilaitės dvariškių ir galėtų vykti sparčiau. Skubėti reikėjo, nes seko maisto atsargos, eilinis keliaujančių aprūpinimas laukė Losicuose. Radvila Juodasis pusbroliui siuntė aprūpinimo maistu sąrašus ir sąrašus tų, kurie Radvilaitės palydą turėjo sutikti dar kitoje trasos vietovėje – Lukuve (žr. Lukuvas). Tai tik dar sykį patvirtina, jog visa kelionė buvo skrupulingai suplanuota.
1548 m. atvykusią į Januvą būsimą karalienę sveikino Žygimanto Augusto atsiųstas Barboros Radvilaitės dvaro pareigūnas – jos pataurininkis Janas Tarla. Jis Januve ir „prisiekė, ir iš karto prie stalo su gėrimais patarnavo. Yra geras, garbingas, doras, sąžiningas ir rūpestingas jos karališkosios malonybės tarnas“ – taip šį Barboros dvariškį apibūdino karalienės brolis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pataurininkis Mikalojus Radvila Rudasis.

Brestas (Брэст)
Brestas, kitaip Lietuvos Brasta, (Брэст) – dabar miestas Baltarusijoje (per 300 000 gyventojų), prie Bugo ir Muchaveco upių santakos, Bresto rajono, Bresto apskrities centras. Svarbus pramonės centras, uostas, sausumos kelių ir geležinkelių mazgas. Vienas seniausių Palenkės miestų, dėl strateginės padėties – prekybos kelio Bugu kontrolės, vadinamas jos „vartais“.
Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1019 m. Galutinai prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungtas apie 1319 m. Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino mirties Brestas atiteko jo sūnui Kęstučiui ir Kęstutaičių valdžioje išbuvo iki XV a. vidurio, kol pateko į Trakų vaivadijos sudėtį. Brestui antrajam Lietuvoje (po Vilniaus) 1390 m. buvo suteiktos magdeburginės teisės. Nuo 1520 m. buvo Palenkės vaivadijos Bresto pavieto centras, o 1566 m. tapo sukurtos Bresto vaivadijos centru. Administracinio centro funkcijas miestas išsaugojo iki 1795 m. Su Bresto vardu susiję daug įvykių, kurie turėjo svarbią reikšmę visos valstybės gyvenimui. 1409 m. Breste surengtas slaptas tarpvalstybinis pasitarimas, kuriame aptarti karo su Vokiečių Ordinu reikalai. 1440 m. čia Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pakeltas Kazimieras Jogailaitis, o 1544 m. – Žygimantas Augustas. 1563 m. tuometinio Bresto seniūno (1551-1565 m.) Mikalojaus Radvilos Juodojo spaustuvėje buvo išleista protestantiška „Bresto biblija“ lenkų kalba, o 1596 m. Bresto Šv. Mikalojaus sobore buvo sudaryta garsioji Bresto unija-sąjunga tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikų ir stačiatikių, tapusių unitais. Breste rengti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimai, miestas buvo vienas svarbiausių žydų centrų.

Atrodo, kad 1548 m. rugsėjį vykdama į Krokuvą, Barbora Radvilaitė Bresto nepravažiavo. Jos pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis savo laiške minėjo karalienės vykimą Kameneco-Januvo trasa. Taigi Brestas liko nuošalyje.
1551 m. birželio 11 d. Barboros Radvilaitės laidotuvių palyda pasiekė Brestą. Čia valdovą išėjo pasitikti tuometinis Bresto seniūnas Mikalojus Radvila Juodasis. Dar gegužės 20 d. laiške susitikimo detales ir net pasirinktą aprangos spalvą didikas aptarė su pusbroliu, Barboros broliu Mikalojumi Radvila Ruduoju. Suprasdamas, kad Rudajam tai daug skaudesnis įvykis „nes man mirė ponia, o Jūsų malonybei – sesuo“, prašė gedėti širdyje, o išorėje – tik „gedulo apranga“ ir elgtis kuo išmintingiau, nerodyti savo jausmų bei vengti susidūrimo su vis dar buvusiais Radvilaitės ir Radvilų oponentais. Jam itin svarbu buvo išvengti giminės apjuokimo. Sau pasiskyręs karaliaus sutikėjo vaidmenį, dėl to nusprendė rengtis raudonai. Iš Bresto laidotuvių palyda, prie kurios vis jungėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponija, iškeliavo birželio 12 d.

Kamenecas (Камяне́ц)

Kamenecas, arba Lietuvos Kamenecas, (Камяне́ц) – dabar miestas Baltarusijoje (apie 9000 gyventojų) prie Lesnos ir Belaja upių santakos Bresto srityje, Kameneco rajono centras. Miestas išaugo netoli Bresto, prie svarbaus „Jogailaičių kelio“ iš Vilniaus į Krokuvą.
Rašytiniuose šaltiniuose vietovė pirmą kartą paminėta 1276 m. Čia medinę pilį su išlikusiu unikaliu apie 1276-1288 m. kairiajame Lesnos upės krante pastatytu gynybiniu bokštu-donžonu su vėlesniais gotikos elementais pastatė Voluinės Haličo kunigaikštis Vladimiras Vasilkovičius (mieste jam pastatytas paminklas). 1319 m. Kameneckas galutinai įjungtas į Lietuvos valstybę. Pilis su bokštu buvo svarbiu strateginiu punktu kovose su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Buvusią karinę reikšmę bokštas, kaip ir pilis, prarado XVII a. vid., tačiau bokšto (pilies) reikšmę atspindi jo vaizdavimas miesto herbe. Kameneckas buvo pavieto, iki 1566 m. priklausė Trakų, vėliau Palenkės vaivadijai. 1503 m. gavo magdeburgines teises-savivaldą. Nuo 1569 m. priklausė Bresto pavietui. 1562 m. mieste buvo 4 cerkvės. Prie bokšto buvo karališkas dvaras, kuriame ir apsistodavo valdovai. Kartais buvo vadinamas Bialovežo girios vartais, pažymint miesto, kaip prekybinių ir strateginių kelių mazgo reikšmę.

Mastai (Масты)

Mastai (Масты) – dabar miestas Baltarusijoje (apie 17 000 gyventojų) Gardino srityje, Mastų rajono centras. Įsikūręs prie Nemuno ir Želvos (Зяльвянка) upių santakos.
Istoriniuose šaltiniuose kaip miestelis (jo karčemos) pirmą kartą paminėtas 1486 m. 1514 m. minimas Mastų valsčiaus centras, priklausęs Gardino pavietui, Trakų vaivadijai. Vietovė buvo strategiškai geroje padėtyje. Per ją ėjo du svarbūs keliai, vienas jų per Valkaviską ir Kamenecą vedė į Brestą. 1561 m. surašymo duomenimis miestelis priklausė valdovui, jame buvo 9 gatvės, išsidėstę abipus Nemuno. Viena gatvių vadinta „Vilniaus“ vardu. Mastuose buvo uostas, keltas per upę. Už miesto nuo seno buvo valdovo dvaras, apsuptas smėlėtų ir pelkėtų žemių.

Mažai žinoma apie valdovų lankymąsi Mastuose. Nors čia buvo senas Jogailaičių dvaras, Žygimantas Senasis vargu ar kada užsuko į Mastus. Paprastai jo kelionių trasa ėjo kiek labiau į vakarus – per Krinkus ir Gardiną. Nėra duomenų ar Barbora Radvilaitė keliavo per Mastus 1548 m. vykdama į Krokuvą. Kadangi čia 1551 m. birželio 17 d. sustojo karalienės laidotuvių palyda, galima numanyti, jog 1548 m. buvo pasirinkta ši vietovė. Apskritai Žygimantas Augustas ir Radvilos gana gerai žinojo Mastus. Antai, 1550 m. balandžio viduryje mirus Barboros Radvilaitės motinai Barborai Radvilienei, valdovas patarė svainiui aptarti reikalus su Mikalojumi Radvila Juoduoju susitikus Mastuose. Tai, anot karaliaus abiem būtų pusiaukelėje – Juodasis tuo metu rezidavo Breste, o Radvila Rudasis buvo Vilniuje. Mastuose Žygimantas Augustas kartu su buvusiu svainiu M. Radvila Ruduoju susitiko 1558 m. birželio 6 d. Vėliau Radvila Rudasis Mastuose viešėjo 1571 m. lapkritį ir 1573 m. birželį. 1551 m. po nakvynės Mastuose laidotuvių palyda iškeliavo į Valkininkus.

Valkininkai

Valkininkai – nedidelis miestelis Lietuvoje (apie 200 gyventojų), Varėnos rajone, Valkininkų seniūnijos centras.
Vietovė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XIV a. pab. – 1387 m. balandžio 28 d. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegijoje, Trakų kunigaikštystės aprašyme. XV a. pr. čia buvo valdovo dvaras, prie kurio kūrėsi miestelis. 1571 m. Žygimantas Augustas Valkininkams suteikė savivaldos teises, vėliau 1608 m. patvirtintas Zigmanto Vazos. Miestelyje veikė medinė bažnyčia, XVII a. pr. buvo pastatytas naujas kulto statinys ir pranciškonų vienuolynas. Valkininkai suvaidino svarbų vaidmenį XVII a. pab. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus kare tarp didikų Sapiegų ir bajoriškos opozicijos. 1700 m. lapkričio 18 d. įvyko Valkininkų mūšis, kuriame Valkininkų konfederacijos bajorai (apie 4000) sutriuškino didikų Sapiegų kariuomenę (apie 2000 karių).

Kelias valandas trukusio mūšio metu – abi pusės disponavo ir patrankomis, žuvo keli šimtai bajorų ir kareivių. Buvo sužeistas Lietuvos didysis iždininkas Povilas Benediktas Sapiega, o Sapiegų kariuomenės vadas nužudytas Valkininkų pranciškonų vienuolyne. XVIII a. miestelyje kūrėsi žydai, Valkininkuose turėję medinę sinagogą. 1792 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis Valkininkams suteikė laisvojo miesto teises ir herbą – „raudoname lauke liūtas“. Valkininkai buvo paskutinė iš 74 Lietuvos gyvenviečių, atgavusi savivaldos teises Ketverių metų seimo laikotarpiu, kai krašte šeimininkavo Rusijos palaikomi Targovicos konfederatai. Miestui suteiktas auksinis liūtas reiškė jėgą, išmintį, išdidumą ir kilnumą. Deja, labai greitai carinė Rusija savivaldą panaikino.

Valkininkai, kaip ir Varėna, Merkinė ar Rūdninkai buvo vienos mėgstamiausių Žygimanto Augusto, o kai susipažino su Barbora, nuo 1547 m., ir bendrų medžioklės vietų. Čia Žygimantas Augustas vykdavo medžioti ir po antros žmonos mirties, kuomet rezidavo Vilniuje. Dienai ar dviem į Valkininkus valdovas vyko 1552, 1555, 1556 ir kitais metais. Ne mažiau aistringas medžiotojas, Barboros Radvilaitės brolis Mikalojus Radvila Rudasis retsykiais palaikydavo valdovui draugiją, ar ir pats vienas medžiojo Valkininkuose: 1554, 1559 ar 1571 m.
1551 m. birželio 20 d. Barboros Radvilaitės laidotuvių palyda pasiekė Valkininkus. Čia Žygimantas Augustas gavo Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio laišką, jog Lietuvos aukščiausioji dvasininkija buvo pasiruošusi senu papročiu sutikti atlydėtos karalienės Barboros Radvilaitės palaikus lauke prieš Vilnių. Žygimanto Augusto nuomone, tai nebuvo geras sumanymas, valdovas nenorėjo, kad gausus dvasininkų būrys su visais liturginiais rūbais palydą sutiktų laukuose. Anot jo, „kad būtų kitas laikas, o ne toks gedulingas“, tuomet tiktų. Šį sykį Augustas nurodė dvasininkams sutikti palydą bažnyčioje ir ten atlikti visą laidojimo ceremonialą.

Rūdninkai

Rūdninkai – gyvenvietė Lietuvoje (apie 600 gyventojų) Šalčininkų rajone, Jašiūnų seniūnijoje, prie Merkio upės. Pavadinimas, greičiausiai kilęs nuo geležies rūdos gavybos. Vietovių su tokiu pavadinimu yra ir daugiau, pvz., Lenkijoje.
Rūdininkų valda, kaip ir giria, priklausė valdovui, jos gyventojai aptarnavo medžiokles, vertėsi bitininkyste. Rūdininkuose buvo kasama ir lydoma geležies rūda. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais plytėjo didžiulė Rūdninkų giria, mėgstama valdovų medžioklės vieta. Joje veisėsi stambieji žvėrys – stumbrai, briedžiai, lokiai, stirnos. Mykolo Balinskio teigimu,  medžioti čia ypatingai mėgęs Kazimieras Jogailaitis apie 1470 m. Rūdininkuose pastatė dvarą su koplyčia. Už kelių kilometrų buvo įkurtas valdovo žvėrynas – medžioklės aptvaras. Šv. Trejybės bažnyčią 1511 m. Rūdninkuose fundavo Žygimantas Senasis.

Dabartinė bažnyčia pastatyta XVIII a. pab. Žygimantas Senasis senąjį medžioklės namą perstatė į trijų didelių pastatų kompleksą. Jie irgi buvo pritaikyti giriai, apsaugai nuo žvėrių-didžiulių pušinių rastų, ant aukštų, matyt, akmeninių pamatų, visi dviaukščiai. Pagrindinio namo antrajame aukšte dar buvo alkierius-į priekį iškišta keturkampė patalpa su atskiru stogu. Dvare buvo įvairūs kiti pastatai dvariškiams ir medžiokliams, arklidės ir t.t. Buvo iškasti tvenkiniai, sujungti su Merkio upe, užveistas sodas. Ar tik ne jis dar XIX a. vid. lietuviškai vadintas „Karaliaus daržu“? Per Rūdninkus 1517 m. į Maskvą vyko Habsburgų imeprijos pasiuntinys Sigismundas Herberšteinas. Infrastruktūra turėjo būti išties pakankama, nes bekaralmečiu 1572 m. rugsėjo 24-27 d.d. čia įvyko neformalus aukščiausių Lietuvos politikų pasitarimas, vadinamasis „Rūdninkų seimelis“. Rūdninkų kelio reikšmę liudija tai, kad Vilniuje buvo to paties pavadinimo vartai bei gatvė. Įspūdingą Rūdninkų medžioklės dvarą apie 1630 m. aprašė ir lenkų kronikininkas Szymonas Starowolskis, teigęs, jog jame yra puošnūs karališkieji rūmai, nuostabus sodas, žvėrynas („aula regia ornatissima et hortus amoenus et venationes ferarum et vivaria illarum amplissima habens“).

1548 m. rugsėjo 1 d. prasidėjusi Barboros Radvilaitės kelionė į Lenkiją ėjo per Rūdninkus. Tai buvo pirmoji vietovė, kurioje apsistojo Lietuvos valdovė ir didžioji dalis jos gausios palydos. Ne visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponai, norėję lydėti būsimą karalienę, vyko iš Vilniaus, dalis prisijungė atskirose kelionės sustojimų vietose. Taip atsitiko ir Rūdninkuose.
1551 m. birželio 21 d. Barboros Radvilaitės laidotuvių palyda ir Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis  kunigaikštis Žygimantas Augustas buvo pasitikti Rūdninkuose. Nors iš pradžių galvojęs Vilniuje sutikti sesers palaikus, gegužės pabaigoje pataurininkis Mikalojus Radvila Rudasis persigalvojo ir apsisprendė tai padaryti Rūdninkuose. Žygimantas Augustas tokį jo sprendimą labai gyrė. Taigi palydą sutiko M. Radvila Rudasis. Dar birželio 17 d. valdovas smulkiai nurodė, kas kur turi apsistoti ir kaip reikia elgtis su karalienės palaikais. Jo nurodymu, Barboros Radvilaitės palaikai buvo pastatyti prieš namą, kuriame Žygimantas Augustas gyveno su žmona kai atvykdavo medžioti. Karstas nebuvo nuimtas nuo vežimo, bet su juo pastatytas po alkieriumi. Tame pat name, antrajame jo aukšte apgyvendintos karalienės dvaro moterys, o kito namo, kuriame „mūsų tėvas apsistodavo“ – antrame aukšte apsigyveno Žygimantas Augustas. Matyt, Augustas norėjo bent pro langą paskutinį sykį matyti mylimos žmonos karstą. Likusios ponios gavo vietas trečiame name, kur gyvendavo karalienė Bona. Sekančią dieną – birželio 22, laidotuvių palyda išvyko į galutinį tašką – Vilnių.

Vilnius

Vilnius – dabar Lietuvos Respublikos sostinė, istorinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė.

Iš Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų Barbora Radvilaitė su gausia palyda išvyko 1548 m. rugsėjo 1 d.
Netrukus po karalienės mirties Krokuvoje, Žygimantas Augustas, vykdydamas paskutinį jos norą, sudarė laidotuvių palydos į Vilnių maršrutą. Kaip aiškėja iš jo 1551 m. gegužės 14 d. laiško svainiui, numatytas konkretus kelionės laikas – norėta palaikus Vilniuje palaidoti birželio 22 d. (pirmadienį), arba birželio 23 d. (antradienį), prieš Šv. Jono šventę. Numatytas planas buvo visiškai ir netgi labai tiksliai įgyvendintas – laidotuvių palyda su karalienės palaikais į Vilnių įžengė 1551 m. birželio 22 d. Gausią, daugiausia Lietuvos pusės palydą pasitiko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukščiausieji dvasininkai, tarp jų Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis.

Vilniaus katedroje po gedulingų pamaldų karstas su Barboros Radvilaitės palaikais buvo palaidotas Vilniaus katedros rūsių kriptoje greta pirmosios Žygimanto Augusto žmonos Elžbietos Austrijietės karsto. Ant Barboros karsto buvo didelis renesanso stiliaus kryžius su vainiku iš brangakmenių bei aukso, sidabrine lentele su Vyčio, Erelio bei Radvilų trimitų herbais iš šonų ir lotynišku įrašu: „Karalienė Barbora, kuri po šiuo antkapiu palaidota, buvo karaliaus Augusto antroji žmona. Daugeliui daug gero padarė, blogo niekam; niekas negali pasakyti, kad buvo jos įžeistas. Mirė nesubrendusi, pradėjusi trečią dešimtmetį; likimui lemiant, antrą kartą lovą paliko vienišą. Mirė be laiko, bet jeigu ji ir būtų senyvo amžiaus, Augustas kalbėtų, kad mirė be laiko. Karūnuota 1550 m. gruodžio 7 d., mirė 1551 m. gegužės 8 d.“. Į karstą įdėta dar viena sidabrinė lentelė su lotynišku užrašu „1551 Viešpaties metais. Šviesiausioji Kunigaikštienė Ponia Barbora iš Dievo Malonės Lenkijos karalienė, Lietuvos, Rusios, Prūsų, Žemaitijos, Mozūrijos ir t. t. Didžioji Kunigaikštienė, kilusi iš Radvilų giminės ir namų, Šviesiausiojo Kunigaikščio iš Dievo Malonės Lenkijos karaliaus, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio ir t. t. Pono Žygimanto Augusto antroji žmona, priešlaikinės mirties paimta savo amžiaus nebaigtais 28-tais metais Krokuvoje gegužės 8, čia guli palaidota“.
Sekančias dvi dienas pratęstos gedulingos laidotuvių apeigos. Pirmą dieną po laidotuvių penkiose svarbiausiose Vilniaus bažnyčiose buvo pastatyti karstą simbolizuojantys katafalkai. Juos, apdengtus juoda medžiaga, į bažnyčias su uždegtomis žvakėmis nešė lenkų dvariškiai, lydimi šešiasdešimties Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų. Paskutinę dieną per mišias buvo sulaužytas Lietuvos didžiosios kunigaikštienės antspaudas, kad būtų užtikrintas jos geresnis priėmimas „nuo savų“. Taip Lietuvoje amžino poilsio atgulė Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė, savo paskutiniu noru metusi iššūkį jai priešiškai Lenkijos visuomenei. Tai vienintelis atvejis Lenkijos istorijoje, kai karūnuotas asmuo, miręs Krokuvoje, nebuvo čia palaidotas.

Parengė prof. Raimonda Ragauskienė

Advertisements